„Nemuno“ vaikinų diena
Gaiviai vėsus rugsėjo 23 rytas prasidėjo nekaltai ramiai – Kapitoniškėse girdėjosi pavieniai Nemuniečių balsai, tinklinio aikštėje tikrai ne vietinės reikšmės varžybų atgarsiai, o iš pagrindinio pastato dvelkė Cepelinbalio puotos aromatai. Pastarajam ilgai atsispirti negalėjau, todėl ilgai nedelsęs nužingsniavau tiesiai į išskirtinai erdvią maisto ruošimo patalpą, dėl dviejų viryklių ir kriauklės vadinamą virtuve. Su visa pagarba, turint omeny virtuvės dydį (ji didesnė už mano butą), norėčiau pamatyti likusius kambarius. Mano kelias vedė per šokių – laisvalaikio patalpą, okupuotą merginų, ir iš savo neapdairumo buvau paprašytas daugiau čia nevaikščioti – vyksta pasiruošimo darbai šventei, Nemuniečių vadinamai Vaikinų diena. Paslaptis turi būti išsaugota iki galo.
Likęs laikas iki vakaro atrodė tarsi vaidinimas – vyrai juokavo, žaidė, santūriai ir atvirai mėgavosi nė vieno kūno pojūčio neaplenkiančia rudeniškai šilta diena šalia Kauno marių. Jos dvelkė ramybe ir tyla. Tarsi nebūtų laukimo. Tarsi jau būtų įvykę viskas, ko galima tikėtis tą dieną. Vakarykštė šventė ir neilgas poilsis, derinamas su aktyviu laisvalaikiu, šiandien davė savo rezultatus – retas kuris išsivertė be papildomo poilsio, taip sutrumpindamas laiką ir atgaudamas jėgas (pasklido informacija, jog reikės) šventei, skirtą tik vyrams. Gegužės mėnesį organizuota Merginų diena davė idėjų, kas galėtų laukti, tačiau žinant kolektyvo kūrybingumą visi spėjimai buvo abstraktūs. Viena buvo aišku – bus kažkas ypatinga. Kvietimai į Vaikinų dieną buvo išdalinti repeticijos metu – kartu su vienuolės palaiminimu, bokso raundu su trenere ir piktu grūmojimu antsvorio turinčios pagyvenusios moteriškaitės. Tikėkis netikėto. Saulei leidžiantis kostiumuoti vyrai pradėjo rinktis šalia kalėjimo – tai pasirodė esąs pastatas, į kurį ryte savo noru patekau ir buvau išprašytas, o dabar sugrąžintas. Mat anksčiau grotų nebuvo. Bet iki tol dar dainavom rate dainas. Kiekvienam iš mūsų brangias ir žinomas. Puoselėjamas iš kartos į kartą ir pasakojančias mūsų istoriją, tai ko neužrašė vadovėliai. Tai dalis Nemuniečio identiteto. Suskambo šūkis, į kurį privaloma atsiliepti. Negali kitaip.
Atsidarius durims ir leidus (liepus?) įeiti komanda sugužėjo vidun, tiesa, fuksai pirma, mat kiekvienas iš jų pasirodė įtartinas, visuomenės priešas Nr.1 ir gavo po lentelę su numeriu, žyminčiu jų numerį, pakeitusį vardą. Prie sienos buvo padaryta nuotrauka su numeriu, paskelbtas nusikaltėliu. Susodinti į baudžamųjų suolą aiškinomės, kas kokį nusižengimą padarė – nuo nepagarbos prezidentei seime iki netinkamo elgesio su žirafa. Nesigyniau, kaltas. Vėliau sekė merginų pasirodymai – šokiai kalėjimo koplytėlėje (taip, vienuolės nusimetė abitus), uniformuotų policininkių pasirodymas. Buvo gražu, suderinta, viliojama ir kūrybinga, įtraukiama. Manau būtent tai, ko siekė organizatorės. Kitos užduotys buvo skirtos atskleisti fuksų (atleiskit už išsireiškimą, pirmakursiais irgi nepavadinsi, gal ,,pirmamečiais“ nebent) talentus. Mes visi turim įgimtą talentą dalintis šypsena ir gera nuotaika, kurti gerą savijautą šalia esančiam. Gal ne taip dažnai tuo naudojamės, todėl retkarčiais, skubiai prireikus, šis talentas užgožiamas santūrumo, tačiau tą dieną, dar prieš įeidamas į salę, pasakiau sau, jog nepaliksiu savo talentų už durų. Tai pati tinkamiausia diena atskleisti jūsų talentus. Džiaugiuosi, jog mano humoro jausmas pasirodė skanus publikai, ji ne kartą atsakė tuo pačiu, nors, prisipažinsiu, vis dar svarstau apie repliką atsistoti, kai jau stovėjau (aš netikčiau į ,,Žalgirio“ komandą pagal daugelį parametrų). Juokauju.
Netikėtai laimėjęs buvau sveikinamas, lyg būčiau išgelbėjęs pasaulį nuo sunaikinimo (buvau pažadėjęs išgelbėt pasaulį nuo Trumpo prezidentavimo, gal dėl to?) – ,,Nemunas” moka džiaugtis ir priverčia jaustis laimingu. Misteris ar Misis Nemunas tampa herojumi, vertu pagarbos. Ačiū jums už įspūdingas akimirkas.
Merginos atliko puikų darbą su renginio idėjomis ir organizavimu, dekoracijų ir kostiumų parinkimu. Stebėjau ir dalyvavau renginyje apimtas susižavėjimo. Tai buvo puikus renginys, nuostabi gamta, pašėlusi kompanija ir smagiai praleistas laikas – viskas susiliejo į vieną iš geriausių dienų mano gyvenime. Anksčiau ne atsitiktinai pavartojau žodį komanda, kalbėdamas apie kolektyvą. Yra daug grupių, kuriose veikia individai ir kuria kažką bendrą, tačiau kiekvienas atskirai. Nemunas yra komandinis darbas, kur jaučiama ir ugdoma atsakomybė už vienas kitą, platesnis ir gilesnis požiūris į daromą veiklą – liaudies meno, o tuo pačiu savo šaknų saugojimą ir skleidimą. Tokios šventės, kaip Merginų ar Vaikinų diena, lydimos nepakartojamų akimirkų ir stipraus bendruomeniškumo jausmo, ugdančios asmenybę, yra pavyzdys ir proga parodyti, ką gali sukurti vieningai veikiantis kolektyvas. Džiaugiuosi būdamas komandos nariu. Ačiū Jums.
,,Misteris Nemunas 2016” Linas Danilevičius
