„Nemuno“ vaikinų diena 2025

Nors patsai esu iš kaimo, artėjant vaikinų dienai nežinojau nei kaip reikės puoštis šventei, anei ką gaminsiu maisto konkursui, tačiau paskutiniosiomis dienomis viskas susidėliojo į vėžes. Su brangių žmonių pagalba galiausiai į šventę atėjau pasiruošęs – apsirėdęs ir su vaišėmis rankose.

Visai vaikinų grupei atvėrus trečiųjų rūmų duris, merginos iš karto linksmai pasitiko su įprastu kaimišku maistu, o tolėliau muzikantės šildė sava muzika. Salėje laukė siurprizas – troškinti kopūstai ir žirnių košė. Šią žirnių košę aš gardžiai lapnojau iki pat vakaro pabaigos ir iki šiol dar ją prisimenu. Taip pat gėrybėmis apkrauti buvo ir vaikinų stalai, bet pasėdėti prie jų ilgai man, deja, neteko…

Renginiui prasidėjus, dalis vaikinų buvo pakviesti atsisėsti prie scenos į „karštąsias” kėdes. Iš pradžių nelabai sureikšminau to, ar man pasiseks išlikti, ar ne, bet, tik pamačiau, kad visai man sekasi, atsirado noras ir nugalėti. Aš nesu scenos žmogus, jaučiau, ir stresą, ir jaudulį, tačiau metai ansamblyje palengvino užduočių atlikimą prieš publiką, nes aplink buvo vien pažįstami ir artimi žmonės. Be to, tarp užduočių buvo galima ir pasimėgauti žavingais merginų pasirodymais. Buvo smagu pamatyti merginas, atliekančias dalykus ne pagal savo žanrą: šokėjos ir muzikantės dainavo, o vokalės šoko, kai kas grojo ne savo pagrindiniu instrumentu, kai kas išmoko groti naujais instrumentais tik dėl pasirodymų.

Galiausiai išlikome sėdėti trys kaimiečiai. Rašto darbai man niekada nesisekė: mokykloje vos išlaikiau lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, bet ganėtinai lengvai ir su pasitikėjimu įvykdžiau merginų skirtą užduotį – laiško rašymą. Įvertinus komisijai mūsų pasirodymus, buvau paskelbtas „Misteriu Nemunu“. Prieš šią šventę net nemaniau konkuruoti, o tuo labiau laimėti, tad pergalė buvo visai netikėta. Skrybelę uždėjus… Šokiai ir dainos, sveikinimai ir apkabinimai, viens kito kilnojimai, džiaugsmas bei didelės šypsenos. Man, kaip kaimiečiui, yra gera būti įvertintam kaip „Nemuno“ ūkio „pačiausiu” kaimiečiu. O tada, nors kaimo susirinkimas baigėsi, žmonės dar ilgai nesiskirstė. Šurmulys didėjo, klegenimas suintensyvėjo, stygos vis stipriau virpėjo…

Ačiū kaimo damoms už šią gražią šventę bei ačiū ansambliečiams už sukurtą džiaugsmingą šventės nuotaiką. Šita šventė buvo vienas iš dalykų, kuris padaro „Nemuną“ daugiau nei ansambliu.

 „Misteris Nemunas 2025“ Vilius Paliokas